Kartais, pažvelgus į dangų, skrendant skrendančiam lėktuvui, galima pastebėti ilgą debesuotą taką, besidriekiantį už skrendančio automobilio. Šis takas vadinamas kondensaciniu taku ir susideda iš rūko, kuris atrodo baltas mėlyname danguje.
Takas, kurį palieka skrendantis lėktuvas, vadinamas kondensacijos taku. Šis pavadinimas kilo iš pėdsakų, susidarančių iš kondensuotos drėgmės, susidariusios, kai variklio išmetamųjų dujų garai patenka į atmosferą, kilmės. Taigi juostelė, einanti po dangaus tašką, yra ne kas kita kaip rūkas, bet kokia yra šio rūko priežastis? Veikimo metu variklis išmeta išmetamąsias dujas, kurios susidaro degant kurui. Šios dujos yra vandens ir anglies dioksido derinys. Vanduo išmetamosiose dujose yra garas, todėl jo temperatūra yra aukšta. Dideliame aukštyje aplinkos oro temperatūra yra labai žema, todėl vandens garai greitai atvėsta ir netrukus kondensuojasi, pereidami į rūko fazę. jo santykinė drėgmė yra minimali, pėdsakas labai greitai išsisklaido ir lieka nematomas akiai. Jei oro drėgmė yra aukšta, juostelė išlieka ilgą laiką. Be to, jei oras yra prisotintas drėgmės, tada išmetamosiose dujose kondensuotas vanduo ne tik neišnyksta, bet ir padidėja, o galiausiai tampa cirruso debesų dalimi. Cirruso debesys sulaiko šilumą planetoje, todėl jų papildomas indėlis į jų padidėjimą gali padėti pagreitinti visuotinį atšilimą. O jei atsižvelgsime į tai, kokiu tempu Žemėje vystosi orlaiviai ir kiek skrydžių atliekama kasdien, galima įsivaizduoti, koks didelis šis indėlis. Galima išvengti didelio masto poveikio klimatui, įpareigojant pilotus persikelti į žemesnį aukštį arba vengti vietų, kuriose yra didelis santykinis oro drėgnumas, tačiau tai sumažins skrydžio greitį ir atitinkamai padidins jų skaičių, o tai savo ruožtu padidins anglies dvideginio išmetimą į atmosferą. Todėl šio atmosferos reiškinio žalingo poveikio klimatui problema lieka neišspręsta.
