Politinių sprendimų priėmimas yra viena iš svarbiausių socialinių politikos funkcijų. Šis procesas apima vienos, optimaliausios iš kelių alternatyvų, pasirinkimą.
Nurodymai
1 žingsnis
Apskritai, politinių sprendimų priėmimo procesas yra padalintas į dvi dalis - alternatyvų paiešką ir efektyviausio varianto pasirinkimą. Žinoma, praktiškai šis procesas yra sudėtingesnis ir išsamesnis. Yra kelios sukurtos sprendimų priėmimo proceso schemos. Vienas jų priklauso G. Lasswellui. Jis nustatė 6 šio proceso etapus. Tai yra problemos suformulavimas, rekomendacijų rengimas, alternatyvų pasirinkimas, išankstinis įsitikinimas sprendimo teisingumu, sprendimo efektyvumo įvertinimas, sprendimo peržiūra ar jo atšaukimas.
2 žingsnis
Šios schemos trūkumas yra tai, kad nėra prognozavimo ir situacijos analizės etapo. Šis defektas pašalinamas D. Weimero ir A. Weiningo schemose. Jų modelis apima septynis sprendimų priėmimo etapus: problemos supratimas; tikslų ir jo sprendimo būdų pasirinkimas; kriterijų parinkimas; alternatyvių variantų nustatymas; numatyti sprendimo pasekmes; rekomendacijų dėl veiksmų algoritmo parengimas.
3 žingsnis
Svarbus šių metodų praleidimas yra grįžtamojo ryšio principo nebuvimas, kuris yra vienas iš pagrindinių demokratinės visuomenės principų. Šis principas labai išsamiai aprašytas sisteminio požiūrio šalininkų raštuose. Tai grindžiama tuo, kad politinė sistema iš socialinės aplinkos gauna dviejų tipų signalus - reikalavimus ar paramą. Jei sistema priima geriausius sprendimus, jos parama auga. Jei aplinka sprendimų nesuvokia kaip optimalių, tada reikalavimai didėja. Remiantis gaunamais signalais, reikia taisyti politinius sprendimus.
4 žingsnis
Sprendimų priėmimo procesas priklauso nuo politinio režimo tipo. Idealus demokratinės visuomenės modelis daro prielaidą, kad politiniai sprendimai priimami atsižvelgiant į visuomenės poreikius. Tokia situacija įmanoma tik esant stipriai pilietinei visuomenei ir esant veikiantiems valdžios ir žmonių sąveikos mechanizmams.
5 žingsnis
Autoritarinėje ir demokratinėje visuomenėje valdžia yra atsiribojusi nuo žmonių, o pastarieji praktiškai neturi įtakos valdžios sprendimams. Tai nereiškia, kad valdžia priimdama sprendimus vadovaujasi tik savo egoistiniais interesais. Tiesiog gyventojams sunku patekti į politinę virtuvę.
6 žingsnis
Monarchinės visuomenės, kurios rėmėsi dieviškos valdžios kilmės idėja, taip pat neprisiėmė jokios žmonių įtakos monarcho sprendimams. Jam teko juos priimti vienam, palaikant ribotam patarėjų skaičiui.
7 žingsnis
Neatmestina išorinių jėgų ir veiksnių įtaka priimant politinius sprendimus. Tai apima korupciją ir lobizmą. Lobistinė veikla ne visada yra neigiamo pobūdžio, o korupcija visada daro labai neigiamą poveikį ekonomikos būklei ir stabdo pramonės augimą bei socialinę plėtrą.
8 žingsnis
Administracinio ištekliaus samprata yra glaudžiai susijusi su politinių sprendimų priėmimo procedūra. Šis terminas reiškia valdančiojo elito naudojimąsi savo pozicija siekiant privačių tikslų. Pavyzdžiui, pašalinti konkurentus per rinkimų kampaniją.
Interesų konfliktų vengimas yra svarbus iššūkis demokratinėje visuomenėje. Pavyzdžiui, kai pareigūnas, vadovaujantis tam tikram pramonės sektoriui, turi verslo turto (arba jo artimųjų ar draugų). Tokiu atveju jis bus labai linkęs panaudoti savo poziciją savo interesams, o tai yra tiesioginė korupcijos apraiška.
