Žodinis bendravimas tapo vienu svarbiausių žmonijos laimėjimų. Per kalbą žmonės gali bendrauti ir perduoti kartų patirtį. Atsiradusi kartu su darbo įgūdžiais, kalba išsivystė į ženklų, atskirų žodžių ir sakinių sistemą. Kalbos mokėjimas yra neatsiejama žmogaus savybė, skirianti jį nuo natūralios aplinkos.
Hipotezės apie kalbos kilmę
Žodinio bendravimo priemonės formavosi labai lėtai, sekdamos bendrą žmogaus raidą jo evoliucijos procese. Labai sunku nustatyti momentą, kada tiksliai atsirado kalba. Tačiau šiuolaikiniai mokslininkai sutinka, kad tai atsirado ne savaime, o susiformavo aktyviai bendraujant žmonėms tarpusavyje ir su išorine aplinka.
Yra kelios hipotezės dėl kalbos kilmės. Prieš kelis dešimtmečius buvo manoma, kad pirmieji žodžiai yra mutacijos, staiga įvykusios pirmykščiam žmogui, rezultatas. Šią hipotezę papildo vadinamosios fizistinės sąvokos, pagal kurias kalba yra tik fiziologinis reiškinys, be jokio ryšio su asmens bendravimo ir pasaulio pažinimo poreikiais.
Viena iš hipotezių yra pagrįsta tuo, kad kalba kilo imituojant gamtos garsus.
Tokios nuomonės niekaip negali paaiškinti, kaip atsirado garso signalai ir jų deriniai, kaip susiformavo sąvokų užuomazgos ir žodžiai įgijo semantinę apkrovą. Evoliucinės kalbos kilmės samprata tapo daug plačiau paplitusi. Jis pagrįstas prielaida, kad žmogus išsiskyrė iš gyvūnų pasaulio, išmokęs prisitaikyti prie aplinkos sąlygų, be kita ko, plėtodamas ryšio priemones.
Kalbos plėtra
Tyrinėdami didžiųjų beždžionių elgesį, mokslininkai atkreipė dėmesį į tai, kaip didžiųjų beždžionių sistemoje kuriamos komunikacijos sistemos. Tapo akivaizdu, kad kalba kilo iš elementarių garso signalų. Primatai aktyviai naudoja įvairius garsus, kurie, atsižvelgiant į situaciją, gali atspindėti žaidimo, maisto poreikį, partnerio paiešką ar būti agresyvaus elgesio ženklu.
Yra žinoma vadinamoji gestų hipotezė apie kalbos signalų kilmę. Jo esmė ta, kad pradžioje atsirado gestų kalba, o ne garsinė kalba. Pirmieji prasmingi signalai, kuriuos žmogus perdavė ne garsais, o gestais, turinčiais tam tikrą prasmę. Dauguma šių signalų yra instinktyvūs, genetiškai įterpti į žmogų.
Ši prielaida yra prasminga, atsižvelgiant į tai, kad didelę dalį informacijos tarpasmeniniame bendravime šiuolaikinis žmogus gauna neverbalinių signalų, veido išraiškų ir gestų pavidalu. Labiausiai tikėtina, kad gestai ir garsai pirmiausia buvo naudojami kartu, o tada tapo įmanoma perduoti informaciją tik garsų deriniais, todėl gestinės kalbos poreikis pamažu išnyko.
Žmogaus visuomenės raidos procese žmogaus darbo ir protinė veikla tapo komplikuotesnė, atsirado naujų objektų ir santykių, kurie turėjo būti fiksuoti sąvokose. Taigi objektyvios visuomenės formavimosi sąlygos tapo kalbos komplikacijos, universalių atskirų objektų ir reiškinių pakaitalų atsiradimo priežastimi.
Tik po tūkstantmečių atsirado abstrakčių sąvokų, kurių reikšmės buvo abstrahuotos iš konkrečių materialių objektų.
Aukščiausia kalbos forma buvo rašytinė kalba, kuri leido ilgą laiką išsaugoti su žmogumi ir visuomenėje vykstančių įvykių turinį. Atsiradus rašymui, žmogus galėjo užfiksuoti pranešimus, kad juos perduotų kitiems žmonėms, prireikus grįžti prie įrašų, nepasikliaudamas atmintimi. Turėdamas žodinę ir rašytinę kalbą, šiuolaikinis žmogus sugeba efektyviai bendrauti ir giliai pažinti pasaulį.
