Individo socializacija yra jo sąveikos su visuomene procesas, kurio metu individas įsisavina socialinę patirtį. Žmogus formuoja vertybių, žinių, elgesio normų sistemą, kuri leidžia realizuoti savo tikslus, sėkmingai bendrauti su kitais žmonėmis ir savo ruožtu paveikti visuomenę.
Dvipusis socializacijos pobūdis
Paprastai socializacija suprantama kaip žmogaus patekimo į visuomenę procesas, socialinės patirties įsisavinimas ir asmeninių vertybinių orientacijų formavimas bendraujant su kitais žmonėmis. Žvelgiant iš šios pusės, socializacija yra svarbi žmogui, nes tai padeda jam pasijusti visaverčiu žmogumi, atrasti naudingos veiklos galimybes, suprasti savo tikslus ir interesus ir galų gale jaustis patogiai visuomenėje.
Antroji socializacijos pusė yra asmens socialinės patirties atkūrimas, atsirandantis dėl aktyvios socialinės veiklos. Įgytos žinios ir įgūdžiai nelieka tik „bagažu“, jie perduodami kitoms socializuojančių asmenų kartoms. Iš šios pozicijos socializacija yra naudinga visuomenei - jos dėka ji vystosi, sulaukdama vis daugiau naujų aktyvių narių.
Pagrindiniai socializacijos etapai
Žmogaus socializacija vystosi keliais etapais. Pirminė socializacija vyksta vaikystėje, kai šeima yra pagrindinis vaiko socialinės patirties šaltinis. Pirmiausia įsisavinamos šeimos vertybės, būtent šeimos dėka individas pamažu patenka į kitas socialines bendruomenes. Antrinė socializacija vyksta visą likusį žmogaus gyvenimą ir yra nukreipta į pirminio rezultatą.
Antrinės socializacijos dėka individas pradeda save laikyti socialinės grupės dalimi: religine, politine, profesine ir kt. Net jei žmogus apie save sako: „Man patinka žiūrėti futbolą“, „Man patinka eiti į pirtį su draugais“, „Aš žaidžiu internetinius žaidimus“- tai taip pat rodo jo sėkmingą socializaciją įvairiose socialinėse grupėse (šiuo atveju interesų grupėse).
Socialinė patirtis paprastai yra naudinga žmogui ir turi praktinę vertę, tačiau ji taip pat gali jį apsunkinti. Tada vyksta resocializacija - senų nuostatų ir vertybių pakeitimas naujomis. Pagrindinis dalykas šiame procese yra tai, kad žmogus žinotų, į kokias naujas vertybes turėtų sutelkti dėmesį, nes kitaip resocializacija nueis ne pačiu geriausiu keliu, o tai sukels įvairius pažeidimus (teisinius ir socialinius) iš asmens pusės. Paskutinis žingsnis - desocializacija. Šis procesas vyksta nuo darbinės veiklos pabaigos (išėjimo į pensiją) iki individo gyvenimo pabaigos. Jo socialinis ratas smarkiai susiaurėja, o bendravimas su kitais visuomenės nariais tampa problemiškas.
