Dabar nedaugelis žmonių tiki kikimoro egzistavimu, o pats žodis kalboje kartais vartojamas tik perkeltine prasme, kai žmogus pašaipiai kviečiamas dėl juokingos, juokingos išvaizdos.
„Velnias
Senais laikais žmonės tikėjo: jei kikimora atsirastų gyvenamajame būste, tai būtų „nešvaru“, savininkai neturėtų klestinčio gyvenimo. Šlapios pėdsakai ant grindų rodė, kad šios piktosios dvasios apsigyveno namuose ir ėmė jose dominuoti. Pelkės ir miško kikimorai, goblinų žmonos, pagrobė vaikus.
Bėgdami nuo tokios piktos dvasios, žmonės maldavo ir vykdė sąmokslus arba, priešingai, grubiai keikėsi, šlavė visus kampus troboje ir krosnyje, sakiniais kaitindami smilkalus. Populiarūs įsitikinimai sako, kad kikimorai bijo meškų. Žmonės tikėjo, kad jei prie kikimoros vainiko plaukai būtų nukirpti kryžiaus pavidalu, piktosios dvasios virs asmeniu, kurio praeitis primins žmonėms būdingą fizinę negalią: mikčiojimą, silpnaprotystę, pasilenkimą.
Kikimorą į būstą galėjo nusiųsti burtininkas, namą pasistatę darbininkai ir dėl kažkokių priežasčių sieloje užsidegę nuoskauda prieš savininkus. „Nešvarios“vietos, kur kadaise buvo laidojami negiedoti mirusieji arba mirė vaikai, pritraukė kikimorą. Šios būtybės gyveno už krosnies, palėpėse, po žeme, apleistuose pastatuose, pirtyse ir kiemuose.
Dieną slėptis savo triukšmu ir šurmuliu piktosios dvasios namo savininkams naktimis nedavė ramybės. Žmonės girdėjo, kaip tyloje kažkas beldėsi ir sukosi, o ryte jie matė susivėlusią vilną, o kartais ir užbaigtą verpėjo darbą.
Kikimora buvo erzinanti būtybė, sukėlusi visokių rūpesčių namuose. Naktį ji ūžė, kaukė, verkė ir neleido žmonėms ramiai miegoti, skaldė indus, mėtė drabužius, netinkamai elgėsi kieme ir varė arklius. Žmonės, nusprendę sužinoti savo likimą, kreipėsi į ją klausimais, į kuriuos kikimora atsakė beldimu.
Šios būtybės išvaizdą apibūdina skirtingai, tačiau dažniausiai tai būna labai maža negraži senutė, apsirengusi skudurais. Kai kurie kikimorą matė kaip merginą su ilga pynė už nugaros, marškiniais ar nuoga.
Žodžio reikšmė
Garsus kalbininkas, Rusijos žmonių žodžių, patarlių ir posakių rinkėjas V. I. Dahlas pateikia žodžio „kikimora“interpretaciją. Jis priskiria ją tam tikrai namų dvasių genčiai, kurios dieną miega arba slepiasi už viryklės, o naktį jos vaidina išdaigas ar sukasi. Taip pat V. Dahlas pastebi, kad Sibire yra miškas kikimora, kitaip goblinas. Kalbininkas nurodė ir šio žodžio perkeltinę prasmę: senais laikais kikimorai buvo priekaištaujant vadinami ne žmonėmis ir bulvėmis-sofomis, kurios nuolat sėdi namuose darbe.
Žodžio kilmė
Dvi dalys - „kick“ir „mor“- padeda paaiškinti žodžio „kikimora“kilmę ir prasmę. Pirmoji dalis yra vienas iš senovės šaknies variantų, kurio prasmę atskleidžia žodžiai „kuprotas“, „lenktas“, „kreivas“. Panaši reikšmė randama žodžiuose su ta pačia šaknimi: pavyzdžiui, moters galvos apdangalas iškiliais, į ragą panašiais kraštais buvo vadinamas „kika“. Tarp piktųjų dvasių, apsupusių mūsų slavų protėvius, buvo virėjas, su kuriuo tamsoje jie gąsdino vaikus, ir tas pats buvo pirtyje gyvenančio velnio vardas. Antroji dalis „maras“etimologiškai turi bendrą slavų šaknį, reiškiančią „mirtis“.
