Rankdarbių gamyba vis dar yra gana reikšmingas kai kurių valstybių ekonomikos elementas, nors iš pirmo žvilgsnio tai yra pasenusi sąvoka. Yra keletas kriterijų, pagal kuriuos galima atskirti rankdarbius, rankdarbius ir gamyklos gaminius.
Kas yra amatininkai?
Žodis „rankdarbis“kilęs iš vokiečių kunsterio, kuris reiškia „amatininkas, amatininkas“. Tačiau pats rankdarbių gamybos reiškinys atsirado daug anksčiau, nes žmonių civilizacijos aušroje negalėjo būti nė kalbos apie bet kokią masinę gamybą, o visos materialinės gėrybės buvo gaminamos atskirai.
Pagal vieną iš apibrėžimų rankdarbių gamyba yra mažų tam tikrų produktų partijų kūrimas, paprastai nenaudojant sudėtingų techninių prietaisų. Tiesą sakant, rankdarbių gamyba yra amatų ir masinės gamybos kryžmė gamyklos aplinkoje, pasižyminti tam tikromis kiekvienos iš šių gamybos rūšių savybėmis.
Nepaisant to, kad rankdarbių ir amatininkų yra gana daug, rankdarbių gamybos ir rankdarbių skirtumai neleidžia jų sujungti į vieną veiklos rūšį. Jei amatininkas, kaip taisyklė, dirba pagal užsakymą, tai yra, iš tikrųjų jis sukuria tą ar tą daiktą vienoje egzemplioriuje, amatininkai parduoda visą (nors ir nedidelį) daugybę daiktų.
Kalbant apie masinę gamybą, ji skiriasi nuo rankdarbių veiklos nepalyginamai dideliu darbo kiekiu, taip pat aukštųjų technologijų gamybos priemonių naudojimu, o amatininkai daugiausia dirba rankinį darbą. Natūralu, kad rankdarbių gamybos atveju negalima kalbėti apie konvejerio darbo metodą, nors čia taip pat yra darbo pasidalijimas.
Rankdarbių gamyba šiuolaikiniame pasaulyje
Šiuolaikiniame pasaulyje fabriko gamybos metodas užima pirmaujančią poziciją, tačiau yra daugybė amatininkų gaminamų prekių grupių. Pavyzdžiui, papuošalai dažniausiai yra rankdarbių produktas. Tas pats pasakytina ir apie prabangos prekes, įvairius etninius ir tautinius kostiumus bei aksesuarus. Tačiau net dizainerius, kurie gamina drabužių kolekcijas pardavimui, galima vadinti amatais, nes jie atitinka visus kriterijus.
Rankdarbių gamyba vis dar yra vienas pagrindinių konservatyvaus gyvenimo būdo šalių ekonomikos elementų. Ypač daug rankdarbių yra Pietryčių Azijos šalyse: Indijoje, Nepale, Vietname, Tailande, Kinijoje. Tokia rankdarbių pramonė sėkmingai egzistuoja dėl tolerantiškos valstybių politikos smulkaus verslo atžvilgiu. Tai leidžia amatininkams konkuruoti su pramonininkais ir net tarptautinėmis korporacijomis. Be to, daiktas, pagamintas ribotu egzempliorių skaičiumi (o rankdarbių gamybos tempas visada yra ribotas), yra vertinamas labiau nei beveidis gamyklos produktas.
