Žodis „plebejus“turi nemažai paniekos. Taigi įprasta - ypač aristokratiškoje aplinkoje - vadinti žemųjų klasių gimtuoju, paprastu žmogumi, neturinčiu „kilnios“kilmės ir kilnaus titulo.
Šiuolaikiniame pasaulyje žmonių skirstymas į klases, atsižvelgiant į jų kilmę, nebeturi tos pačios prasmės, kokia buvo priskirta dar XIX a. Šiuolaikinėje šnekamojoje kalboje žodis „plebejus“dažniausiai reiškia neišmanantį ir grubų žmogų, nes būtent šias savybes aristokratija tradiciškai priskiria paprastiems žmonėms.
Tačiau pirminė žodžio „plebejus“reikšmė vis dar siejama su žmonių skirstymu, priklausomai nuo jų kilmės.
Senovės Romos plebejai
Romos imperija per visą savo istoriją „išaugo“, užkariavimais papildydama savo teritoriją ir gyventojų skaičių. Žinoma, niekas niekada nebuvo prilygintas vietiniams imperijos gyventojams ir gyventojams, kilusiems iš užkariautų teritorijų. Tuo remiantis Romos gyventojai buvo suskirstyti į patricijus ir plebėjus.
Ne iš karto žodis „patricijus“tapo aristokratišku titulu, iš pradžių taip buvo vadinama visa Romos tauta - tiksliau visi tie, kurie buvo kilę iš pirmykščių romėnų šeimų. Net pats žodis „patricijus“reiškia „tėvų palikuonis“.
Svetima populiacija buvo vadinama plebs. Šis vardas kilęs iš lotyniško žodžio plere, kuris reiškia „užpildyti“- juk šie žmonės „užpildė save“Romą, tikriausiai, džiaugsmui į juos žiūrėjusiems čiabuviams. Plebų atstovai buvo vadinami plebejais.
Plebėjų padėtis
Nereikėtų galvoti, kad siena tarp patricijų ir plebėjų buvo paremta turto ir skurdo principu: nebuvo labai turtingų patricijų (pradine šio žodžio prasme) ir labai turtingų plebėjų. Bet plebėjas, net jei ir buvo labai turtingas, neturėjo politinių teisių, kurias turėjo patricijus.
Plebėjas neturėjo teisės naudotis bendru žeme ir dalyvauti religiniuose ritualuose. V amžiaus viduryje. Pr. Kr NS. buvo draudžiamos net santuokos tarp patricijų ir plebs atstovų, tačiau toks įstatymas egzistavo ne ilgiau kaip metus. Ir svarbiausia, kad plebėjai negalėjo tapti Senato nariais, todėl jų interesų niekas negynė.
Padėtis pasikeitė 494 m. e., kai plebėjai gavo teisę rinkti savo atstovus, kurie gins jų teises prieš patricijų magistratus. Tokie žmonės buvo vadinami tribūnomis. Norint panaikinti plebėjams prieštaraujantį magistrato sprendimą, tribūna turėjo asmeniškai pasirodyti jam ir pasakyti „Veto“(draudžiu).
Palaipsniui „nepravažiuojama praraja“tarp patricijų ir plebėjų prarado savo reikšmę. Nuo 287 m NS. plebiscitai - plebėjų asamblėjų sprendimai tapo privalomi visiems Romos piliečiams.
Žodis „plebėjus“neatsirado vartojant Romos žlugimą - viduramžių Europoje tai buvo miesto vargšų vardas. Išsaugotas šiuolaikine kalba ir toks terminas kaip „veto“, taip pat plebiscitas - vienos iš referendumo atmainų žymėjimas.
